Šilumos kaina susideda iš dviejų dalių: pastoviosios ir kintamosios. Pastovioji ir kintamoji perskaičiuojamos kartą per metus, o kas mėnesį vartotojams taikoma šilumos kaina koreguojama atsižvelgiant į įsigyto kuro kainas. Pastoviąsias sąnaudas sudaro darbo užmokestis, nusidėvėjimas, pelnas, remontas, materialinės ir kitos sąnaudos. Pastoviąsias sąnaudas įmonės patiria nepriklausomai nuo pagaminto ir vartotojams patiekto šilumos kiekio. Kintamosios sąnaudos – tai kuras šilumos gamybai, elektros energija, termofikacinio vandens paruošimas, pelenų tvarkymo sąnaudos. Sąnaudos kinta priklausomai nuo reikiamo pagaminti ir patiekti į šilumos perdavimo tinklus šilumos kiekio.

Šildymo sąskaitos dydį lemia šiluminės energijos vieneto kainos (ct/kWh) ir suvartotos energijos kiekio (kWh/mėn) sandauga.

Didžiausią įtaką taikomai šilumos kainai, o kartu ir sąskaitos dydžiui, turi kuro kaina – vieni šilumos tiekėjai perka ir naudoja pigesnį biokurą, todėl jų tiekiamos šilumos kaina yra mažesnė, kiti – dujas, todėl jų tiekiamos šilumos kaina yra didesnė. Perkamo kuro kaina kinta kiekvieną mėnesį, todėl šilumos kaina, mokėta, pavyzdžiui, sausio mėnesį, nėra lygi šilumos kainai, mokėtai vasario mėnesį, nepriklausomai nuo to, kad šilumos bazinė kaina nustatoma ne trumpesniam kaip 3 metų ir ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui reguliavimo periodui ir kasmet perskaičiuojamos. Šilumos kainos koreguojamos kiekvieną mėnesį atsižvelgiant tik į kuro kainos pokyčius.

O suvartojamas energijos kiekis priklauso nuo:

• lauko oro temperatūros, pavyzdžiui, nėra reti atvejai, kai net sumažėjus perkamo kuro kainai, o kartu ir šilumos energijos kainai, sąskaita už praėjusį mėnesį suvartotą šilumos energiją bus didesnė nei tuomet, kai šilumos kaina buvo didesnė, kadangi lauko oro temperatūra tuo metu buvo kur kas žemesnė, o kuo šalčiau, tuo daugiau šilumos energijos reikia sunaudoti tai pačiai gyvenamųjų patalpų temperatūrai užtikrinti.
• pastato atitvarų šiluminės izoliacijos, t. y. sugebėjimo neišleisti šilumos. Pavyzdžiui, net ir esant vienodai šilumos kainai, vienodam gyvenamųjų patalpų plotui ir vienodai lauko oro temperatūrai, vartotojų sąskaitų dydis nėra vienodas, kadangi šilumos suvartojimas priklauso nuo techninių charakteristikų: namo aukštingumo bei daugiabučio namo būklės, t. y., ar namas senos statybos ar naujos, ar namas renovuotas ar ne, ar langai sandarūs ir pan.
• šilumos vartojimo įpročių tais atvejais, kai vartotojai gali reguliuoti energijos vartojimą pagal savo poreikius ar galimybes.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Ši Civilinio kodekso nuostata detalizuota Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 ir 3 punktuose, kuriuose nurodyta, kad bendrojo naudojimo objektais laikomi: pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams, bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus).

Daugiabučio namo patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne tik namo bendro naudojimo patalpos, bet, taip pat ir kiti bendrojo naudojimo objektai, įskaitant ir pastato šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemas.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.76 straipsniu, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalyje, konkretizuojant Civilinio kodekso 4.76 straipsnyje nustatytas pareigas, nurodoma, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Šilumos ūkio įstatymo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad kai pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statybos užbaigimo akto surašymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai, vadovaudamiesi Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nustatytais metodais, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį.

Dienolaipsniai DL yra tam tikro periodo (laikotarpio) trukmės ir jo šaltumo matas, naudojamas techniniuose skaičiavimuose lyginant energijos suvartojimą šildymui.

Labiausiai pastatų šildymo sąnaudas įtakoja klimatinės aplinkybės, todėl tame pačiame pastate skirtingais mėnesiais (ar kitais laikotarpiais) šildymui sunaudojami skirtingi šilumos kiekiai. Kad galėtume lyginti skirtingų pastatų šilumos poreikius ar įvertinti įdiegtų šilumą taupančių priemonių efektyvumą, naudojami dienolaipsniai, paskaičiuojami norimo laikotarpio trukmę (matuojamą paromis) dauginant iš to paties laikotarpio vidutinių patalpos ir lauko oro temperatūrų skirtumo:

DL = z x (t_v – t_iš),

kur:   z – periodo trukmė, paromis;

         t_v – vidutinė skaičiuojamoji oro temperatūra pastate, °C (Lietuvos sąlygomis temperatūra yra prilyginta +18 °C);

         t_iš – lauko oro temperatūros vidurkis per skaičiuojamąjį periodą, °C.

Pavyzdžiui, turime du vienodos trukmės, bet skirtingos vidutinės lauko oro temperatūros (+80C ir –20C) mėnesius:

1 mėnuo: (18°C – 8°C) x 30 parų (periodo trukmė) = 300 DL (dienolaipsnių);
2 mėnuo: (18°C –(– 2°C) x 30 parų (periodo trukmė) = 600 DL (dienolaipsnių).

Kadangi šilumos suvartojimas yra proporcingas lauko oro temperatūrai, galima apytiksliai teigti, kad tas pats pastatas 2-uoju periodu suvartos (600/300)x100 = 200% (du kartus) daugiau energijos toms pačioms patalpoms šildyti už 1-ąjį periodą, jei pastate neįvyko esminių energijos vartojimą įtakojančių pasikeitimų (pvz.: atitvarų renovacija, šilumos punkto atnaujinimas, individualaus reguliavimo naudojimas ir pan.).

Skirtingų pastatų būklę, atnaujinimo ar naujų įpročių sąlygotus šilumos sunaudojimo pokyčius galima lyginti, naudojant kitą parametrą: kWh/m²/DL. Kol pastatai iš esmės nepakeičiami ar ženkliai nepakinta jų gyventojų įpročiai, minėtas dydis labiau tinka atskirų pastatų būklei ar priežiūros kokybei palyginti:

Pavyzdžiui, du realūs pastatai iki sistemų bei atitvarų atnaujinimo prie skirtingų mėnesio vidutinių temperatūrų:

20XX m. lapkritis (tiš= +3,9⁰C; DL=423)
Namas X – 0,035 kWh/m²/DL
Namas Y – 0,028 kWh/m²/DL

20XX m. vasaris (tiš= –6,5⁰C; DL=686)
Namas X – 0,035 kWh/m²/DL
Namas Y – 0,028 kWh/m²/DL

Kaip matyti, lauko oro temperatūra nelabai įtakoja konkretaus pastato lyginamąjį su dienolaipsniais siejamą parametrą, bet žymi, jog Namas Y mažiau imlus šilumai.